Nors čia yra gražių (įdomių) vietų Lietuvoje registras, tačiau likus kelioms valandoms iki atsisveikinimo su Litu, norisi vieną įrašą skirti savo šalies senajai ir naujajai valiutai, kurią puošė ir puoš gražusis Vytis
Ir dar kelios nuotraukos Vilniaus vaizdų paskutinę Lito gyvavimo dieną
Laimingų 2015-ųjų metų!
2014 m. lapkričio 15 d.
Šiandien pasisekė ne tik pamatyti ką tik restauruotą stebuklingu laikomą Sapiegos Madonos paveikslą, bet ir išgirsti dr. Juozapo Blažiūno emocingai papasakotą jo istoriją.
Discleimeris. Kituose šaltiniuose paveikslo istorija gali būti pasakojama kitaip, nes didžioji jos dalis paremta legendomis, spėjimais, o ne rašytiniais faktais.
Vilnius tiek kartų degintas, plėštas ir niokotas, kad tikras stebuklas rasti kažką, datuojamą XVa. pab. – XVI a. pr. Tam laikotarpiui ir priskiriamas Sapiegos Madonos paveikslas, tiksliau nedidelė jo dalis – Šv. Mergelės Marijos galvutė, papuošta gėlėmis. (Padidinau nuotraukos kontrastą, kad geriau matytųsi gėlės plaukuose)
Nustatyti šio meno kūrinio amžių sunku. Tolimesnė jo istorija leidžia spėti, kad tai yra XV a. pab. – XVI a. pr. Anais laikais stebuklingais laikomi paveikslai galėjo būti surandami medyje, griuvėsiuose, atplaukti upe ar surasti užkasti žemėje. Apie šio paveikslo atsiradimą yra trys legendos – jis rastas labai senos bažnyčios griuvėsiuose, gūdžioje girioje ir privataus asmens namų griuvėsiuose. Paveikslą vienuoliai pakabino Bernardinų bažnyčios koridoriuje. Kartą vienas vienuolis besimelsdamas išgirdo Šv. Mergelės Marijos balsą, ji prabilo (kažkodėl) lenkiškai: “Norėčiau daugiau pagarbos ir geresnės vietos sau“. Netrukus paveikslas kaip stebuklingas buvo perkeltas į pačią bažnyčią.
Kai Leonas Sapiega pastatė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią kaip giminės mauzoliejų, jis kažkokiu būdu išprašė iš bernardinų vienuolių šį paveikslą. Kokiu būdu jis gavo tai, ko norėjo, paslaptis, nes šiaip už ačiū tuo metu jau garsaus stebuklais ir gausiai lankomo piligrimų paveikslo vienuoliai nebūtų atidavę. Legendinis pasakojimas apie tai, kad 1590-aisiais metais Leonas Sapiega pats pernešė šį paveikslą iš vienos bažnyčios į kitą, yra gan juokingas, nes šiais laikais pernešti jam reikėjo 6 vyrų (būtų pravertę ir 8). Manoma, kad jis sveria apie 400 kg. Na, gal Leonas ir prisidėjo prie pergabenimo, bet greičiau kaip koks Iljičius su žymiuoju rąstu 🙂 Ir nuo to laiko prilipo paveikslui pavadinimas Sapiegos Madona.
Dar viena legenda byloja, kad prieš pernešant paveikslą L. Sapiega paprašė lengvai pakoreguoti paveikslą, vietoj buvusių Petro ir Povilo nutapyti Pranciškų ir Bernardiną, pakeisti dar kai ką.
Kodėl? Gal tam, kad žmonėms nekiltų klausimų kodėl paveikslas perneštas į kitą bažnyčią, ir atrodytų, kad čia visai kitas paveikslas, o anas kažkur dingo ir tiek. Legenda pasakoja, kad dailininkui koreguojant paveikslą, vos tik jis bandydavo prisiliesti prie Madonas veido, jo ranka nusvirdavo. Sakoma, kad paveikslo kūrėjas buvo pats Dievas.
Lyrinis nukrypimas: kai sulaukęs 77-erių metų L. Sapiega mirė, apie jį ant antkapio daug prirašyta buvo, o paskutinis sakinys – “gyveno trumpai, nes ir priešai jo verkė“. Nors tais laikais tokio amžiaus nedažnas sulaukdavo…
1656 metais prasidėjo karas su Maskva. Kas tai buvo per karas padeda įsivaizduoti aprašymas bernardinų kronikose: “1650 metų rugpjūčio 10 dieną, sekmadienį, 8 valandą anksti ryte, kada žmonės buvo bažnyčioje, nesuskaičiuojama Maskvos kariuomenė įsiveržė į Vilnių, kur gatvėse, namuose ir bažnyčiose daugiau kaip 10 tūkst. žmonių nužudė, o kitus išsivedė į Maskvos nelaisvę. Didelė miesto dalis ugnimi buvo paleista ir į pelenus pavirto. Daug bažnyčių buvo sudeginta, sakramentai išniekinti, varpai nukabinti ir išvežti. Liko tik keturios bažnyčios – mūsų (t.y. Bernardinų), Pranciškonų, basųjų karmelitų ir Šv. Igno. Bet viduje buvo sudaužyti vargonai, altoriai ir kita vidaus įranga. Bažnyčios ir vienuolynai paversti paleistuvystės vietomis, daug šventų vietų išniekinta. Taip buvo visose bažnyčiose ir vienuolynuose.“ Tai buvo savotiška mažoji apokalipsė. Po karo Vilnius ir didžioji dalis Lietuvos neteko apie 70 proc. gyventojų. Ir vėl, sugrįžę po karo žmonės Šv. Mykolo bažnyčios griuvėsiuose ir degėsiuose atranda šį paveikslą. Apie tai rašo buvusi to meto vienuolyno vyresnioji. Atrodo, kad paveikslas išliko toks, kokį mes matome. Tačiau kito žmogaus atsiminimuose aprašant šį paveikslą pabrėžtas vienas įdomus faktas. 1662 m. jis rašė, kad per gaisrą krentantis degančios bažnyčios balkis nuplėšė du paveikslo sparnus, o pačio Šv. Mergelės Marijos paveikslo dažai nuo ugnies pajuodavo. Taigi, tuo metu paveikslas buvo suveriamas altorius. 1685 metais paveikslas restauruotas. Iš tikrųjų paveikslas labai apdegė, ir iš XV-XVI amžių sandūros išlikęs originalus tik Madonos veidas. Visa kita – vėlesnių laikų. Veidas tapytas tempera, o visa kita – aliejiniais dažais.
Kai po karo Povilo Jono Sapiegos lėšomis bažnyčia buvo atstatoma, kartu restauruotas ir paveikslas. Yra išlikusi legenda, kad amatininkas, restauravęs šį paveikslą, negalėjo be baimės dirbti tol, kol vienuolės prie jo nepasimelsdavo. Jis jautė nepaaiškinimą baimę, ir negalėdavo dirbti, kol nebūdavo atlaikytos mišios. Dar viena legenda pasakoja, kad kartą užėjusi 60-ties metų miestietė patalpoje pajuto baltų lelijų kvapą. Tai dar kartą patvirtina paveikslo stebuklingumą.
Kas buvo atlikta? Tikrojo paveikslo išlikusi tik viena (vidurinė) lenta, kurioje yra Madonos veidas. Dailininkas, iš tiesų, nutapė beveik naują meno kūrinį. Tačiau jis turėjo jį nutapyti taip, kad žmonės, matę jį anksčiau, nepastebėtų, kad tai naujas paveikslas. Turėjo būti išlaikytas tikėjimas, kad jis stebuklingas. Todėl dailininkas turėjo atkurti senąjį vaizdą pasinaudodamas tuometiniais grafikos darbais, pasakojimais.
Apie patį dailininką, kas jis buvo, svarstytini trys variantai. Gal tai buvo vienuolis? Bet tai abejotina, nes darbas turėjo būti atliktas visiškai slaptai, kad dailininkas neprasitartų. Pagal tų laikų supratimą, stebuklingu laikomas paveikslas nesensta, nedega, kulkos atšoka ir panašiai. Paveikslai patys save saugo nuo pažeidimų. Negana to, gaisro metu dažnai paveikslai dar pagražėja, atjaunėja. Todėl restauravimas turėjo būti atliktas visiškai slaptai. Vienuolis, greičiausiai, negalėjo tokio darbo atlikti. Tiek dėl kvalifikacijos, tiek dėl rizikos, kad išplepės. Gal tai kviestinis užsienio dailininkas? Juos kviestis buvo prestižas kiekvienai didikų giminei. Jie visais būdais buvo sulaikomi pasibaigus kontraktui, kad pasiliktų visam laikui. Pavyzdžiui, dovanojant žemių (o po to paaiškėdavo, kad jei turi žemių, negali niekur išvykti), apvesdinant su vietinėmis ir panašiai. Dar buvo užsieniečiai amatininkai, atvažiavę vienam darbui atlikti. Dailininkai turėjo privilegiją, nes neprivalėjo priklausyti kokiam nors cechui, dirbo laisvai, galėjo keliauti. Po karų su Maskva, su švedais atvažiuodavo netgi tam tikros amatininkų grupės konkrečių objektų sutvarkymui. Jie atvykdavo su savo vežimais, arkliais, virtuve, pagalbiniais darbininkais ir pan. Apie 50-70 žmonių. Apie 1960 metus buvo iškelta versija, kas galėtų būti šio paveikslo autorius. Panašūs paveikslai yra Varšuvoje, vienas pranciškonų bažnyčioje, o kitas – Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Jų tapybos maniera panaši į Sapiegos Madonos. Tuos paveikslus nutapė Matijasas Karginas, miręs 1665 metais. Jis buvo karaliaus servitorius, jam buvo suteiktos privilegijos dirbti laisvai. Yra įrašų, patvirtinančių, kad jis kaip tik apie 1662 metus prisijungė prie amatininkų grupės, kuri lankėsi ir dirbo Kaune, Lvive, Vilniuje. Taigi, galima 90 proc. teigti, kad jis ir yra autorius. Bet reikalingi dar papildomi grunto, dažų ir kiti tyrimai, kad tai būtų patvirtinta.
Tuo tarpu paveikslas išliko stebuklingu. Norint įtvirtinti jo statusą, buvo suburta komisija to patvirtinimui. Visi stebuklai aprašyti, surinkti liudininkų parodymai. Ir 1750 metų rugsėjo 8 dieną paveikslas buvo vainikuotas.
Žinoma, kad 1825 m. paveikslas buvo dar kartą atnaujintas, o po kurio laiko, uždarius Šv. Mykolo bažnyčią, jis vėl perneštas į Bernardinų bažnyčią. Jis grįžo ten, kur ir pradėjo savo kelionę. 1906 m. Sapiegų giminė paprašė caro sugrąžinti bažnyčią ir vienuolyną jiems. Tuo metu čia veikė moterų vienuolynas, mergaičių gimnazija, kitos įstaigos. Sapiegoms susigrąžinus bažnyčią, vėl pradėti restauravimo darbai. 1912 m. pradėtas ir paveikslo atnaujinimas, rugpjūčio 27 dieną vėl perneštas į Šv. Mykolo bažnyčią.
1938 m. bažnyčia ir vienuolynas įtraukti į kultūros paveldo sąrašus, gautos lėšos atnaujinimui. Iš Varšuvos atvyko to meto geriausias restauratorius Jan Rutkovski ir ėmėsi paveikslo tvarkymo darbų. Jis restauravo Čenstachavos, Aušros vartų ir daug kitų Dievo Motinos paveikslų. Kai nuo paveikslo nuėmė sidabrinius apsodus, visus votus, paveikslas atrodė kaip kokia jogos kėdė, prismaigstyta vinių. Buvo suskaičiuota, kad jų buvo apie 2 tūkstančius! Ežiukas 🙂 Rutkovskis užtaisė visas skylutes, atnaujino raižinius, sutvirtino lentas, kad medis mažiau vaikščiotų. Pradėjo valyti patį paveikslą ir… aptiko, kad tikrojo paveikslo likęs tik mažas fragmentas. Visi tikėjosi, kad paveikslas XV amžiaus, o čia… Tokių pilna visoje Lenkijoje, jis nieko vertas, ir darbai sustojo. Paveikslą vėl uždengė sidabro aptaisais, tik šįkart, tausojant paveikslą, jie pritvirtinti prie atskiro faneros lakšto.
Paveikslas sovietmečiu uždarius bažnyčią pradingo. Kol amžiną atilsį dailės istorikas Vladas Drėma aptiko jį Dominikonų bažnyčioje, kurioje jis buvo užkrautas kitais daiktais ir taip pastatytas, kad atrodė, jog čia yra kažkokios durys. Sidabriniai aptaisai jau buvo dingę.
Po dabartinės (2014 m.) restauracijos Sapiegų Madona grįžta į Vilniaus Arkikatedrą, kuriai jis buvo atiduotas 1989 m. ją grąžinus tikintiesiems. Ją iš tolo bus galima apžiūrinėti Goštautų koplyčioje.
O dabar galbūt paskutinė galimybė ją “pačiupinėti“. Ta proga dar keli fragmentai iš arti
Liepos 6 dieną, Valstybės dienos proga, išsiruošiau į ekskursiją po Vilnių Nerimi. Kiek girdėjau, tai buvo debiutinis plaukimas. Vilniui, kaip miestui “ant vandens“, seniai jos reikėjo, todėl tikiuosi, kad maršrutas taps populiarus tarpe turistų bei vietinių, jei tik reklamos bus. Aš, pavyzdžiui, sužinojau tik asmeniniais kanalais.
Linksmi gidės pasakojimai apie miestiečių gyvenimą abipus upės neleido užmigti užsuptai vandens tėkmės. Kai kuriuos jų esu girdėjusi kituose jos maršrutuose po Šnipiškes, Antakalnį, Žvėryną, tačiau pasižiūrėti į tuos pačius dalykus iš kito kampo tikrai verta buvo ir man.
Plaukiant upe puikius miesto vaizdus retkarčiais užstoja brūzgynai – Antakalnio rajone upės pakrantė sulaukėjusi, istorinių pastatų beveik nematyti. Mano galva, vietoj to, kad iškirstų liepas Vasario 16-osios gatvėje (atėmė iš pėsčiųjų pavėsį karštomis vasaros dienomis, nenutiesė dviračių tako, sumažino automobilių stovėjimo vietų skaičių, tai kam tokia rekonstrukcija?), galėjo šiek tiek pravalyti šią pakrantę. Ir gyventojai, ir plaukiantys upe džiaugtųsi gražiais vaizdas vieni į kitus 🙂 .
Daug kalbama apie Vilniaus gyvenimo ant vandens pagyvinimą, tai tokios ekskursijos tikrai būtų vienas iš efektyviausių kelių pradžiai.
Ekskursija truko pusantros valandos, plaukiant nuo Baltojo tilto iki Tuskulėnų dvaro, tada atgal iki Verslo trikampio, ir baigėsi vėl prie Baltojo tilto. Gaila, kad nenuplaukėme iki Vingio parko, atkarpos nuo Verslo trikampio iki Vingio parko pėsčiųjų tilto vaizdai ir istorijos yra verti papildomo laiko.
Kad įrašas būtų įdomesnis, dabartines nuotraukas lyginu su senosiomis. Daug informacijos radau Valentinos iš VU gido įraše “Neries pakrantės Vilniuje“, pasinaudojau jos surinktomis nuotraukomis, tekstų ištraukomis. Nuotraukos sudėtos pagal maršrutą nuo Antakalnio Šilo tilto iki Verslo trikampio ties Žvėrynu.
Šie rūmai ir parkas – vienintelis Lietuvos teritorijoje išlikęs baroko epochos didikų užmiesčio rūmų ir parko ansamblis, iki mūsų dienų išsaugojęs daugelį svarbiausių elementų.
Sapiegų rūmai Vilniaus Antakalnio priemiestyje buvo pastatyti 1689–1692 metais. Juos pasistatyti sumanė vienas garsiausių to meto Lietuvos didikų, LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega. Politinė situacija šalyje buvo tokia, kad Sapiega pretendavo į karališkąjį titulą, tad ir statybų užmojai buvo karališki – pakviesti geriausi tuo metu Vilniuje dirbę italų menininkai. Barokinius rūmus projektavo architektas Giovanni Battista Frediani, kuris dalyvavo statant Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Pažaislio bažnyčią. Rūmų puošyba irgi patikėta žymiesiems Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero kūrėjams – stiuko lipdinių meistrui Giovanni Pietro Perti bei tapytojui Michele Arcangelo Palloni. Šalia rūmų suformuotas didelis baroko stiliaus parkas. Iki pat XVIII šimtmečio pabaigos rūmai ir parkas buvo vieni gražiausių, puošniausių ne tik Vilniuje, bet ir visoje LDK. Pagrindinės Sapiegų rezidencijos buvo Alšėnuose ir Ružanuose (dab. Baltarusijos teritorijoje), jie turėjo ir rūmus Vilniuje, todėl ansamblis Antakalnyje turėjo tapti išskirtine giminės užmiesčio rezidencija, vasaros vila, skirta pramogoms ir reprezentacijai. Deja, Sapiegos ja naudojosi vos dešimtmetį, nes po pralaimėto mūšio prie Valkininkų 1700 m. pabaigoje Sapiegos turėjo palikti ne tik rūmus, bet ir LDK žemes.
Rūmų žlugimas prasidėjo 1809 metais. Buvo rengiamas didžiulis Josepho Poussier rekonstrukcijos projektas. Jei jis būtų buvęs įgyvendintas, nieko iš rūmų būtų nelikę. Gerai, kad netrukus prasidėjo prancūzmetis ir projektas liko neįgyvendintas. 1843 metais nutarta čia įkurti ligoninę. Per penkerius metus rūmai buvo perdaryti, pritaikyti gydymo įstaigai ir daugiau iš esmės nepakeisti iki dabartinės restauracijos.
Didžioji dalis barokinio rūmų dekoro išsaugota fasaduose, interjeras beveik suniokotas. 1927–1928 m. pastatas pritaikytas universitetinei akių klinikai. 1992 m. jis perduotas Martyno Mažvydo bibliotekai, kuri planavo čia įkurdinti knygų saugyklą, tačiau sąlygos tam pasirodė visiškai netinkamos, ir ilgą laiką rūmai stovėjo tušti. 2005 m. pastatas perduotas Valstybės turto fondui, 2009 m. – Kultūros paveldo departamentui.
Štai taip liūdnai rūmai atrodė 2007 m.
ar dar anksčiau
Gavus pinigų iš Europos struktūrinių fondų, bei šiek tiek pinigais prisidėjus valstybei, 2012 m. pavasarį pradėti I etapo restauravimo darbai, kurie turėjo būti baigti iki 2014 m. vasario, bet kaip visada užsitęsė. Darbų vertė – 8 milijonai litų.
2014 m. gegužės 22 d. ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas organizavo ekskursiją po restauruojamus rūmus, kurioje teko laimė sudalyvauti ir viską pamatyti savo akimis, išgirsti savo ausimis :).
Po restauravimo sugrąžinta barokinė pastato architektūra – buvę fasadai ir vidaus erdvės. Tiesa, kai kas abejoja, ar vertėjo grąžinti XVII a. išvaizdą, ar vis tik reikėjo palikti XIX a. rekonstrukcijos variantą.
Išardžius visas buvusias perdangas (rūmai XIX amžiuje buvo pritaikyti karo ligoninei), atvėrus užmūrytus langus, arkadas, pagal išlikusius brėžinius atstačius visas rūmų išorines sienas, bokštelius, pasimatė buvę bene puošniausi Vilniaus rūmai, grožiu varžęsi su Radvilų ir Chodkevičių rezidencijomis.
Tai, kad rūmai XIX amžiuje buvo pritaikyti ligoninei, galima sakyti, išgelbėjo daug autentikos. Architektas Evaldas Purlys pasakojo, kad dirbant buvo atrasta elementų, kurie, kaip manyta, buvo sunaikinti. O kai kas buvo ir visiškai netikėta. Čia buvo rasta autentiškos lipdybos, polichromijos, puošybos elementų, kurių net nemanyta rasti. Kaip sako restauravimo darbams vadovaujantis E. Purlys, nežiūrinti žiaurių sunaikinimų, liko informacija, ir rūmus atkurti galima tiek nefantazuojant, kaip buvo Valdovų rūmų atveju.
E.Purlio žodžiais, atsargiai iš užmūrytų langų angų traukiant plytą po plytos, angokraščiuose atsivėrė daug puikiausiai išlikusios Giovanni Pietro Perti lipdybos.
Daugiau nuotraukų galima rasti restauratoriaus D. Pilipavičiaus albume.
Ar bus atkurta visa puošyba, dar nežinia. “Imtis atkurti pavojinga, nes baroke nėra simetrijos. Radę lipdinių vienoje pusėje, nežinome, kokie buvo kitoje lango pusėje. Net vienodo lango nerasite, – teigė E.Purlys. – Tačiau rūmų interjerai ir net fasadai prilygo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjerams.“ Nors rasta, anot jo, tūkstantoji buvusio grožio dalis, pastatas vis tiek įspūdingas.
Aptikta ir unikali šildymo sistema. Skirtingai negu kituose to meto rūmuose, krosnių pakuros buvo iš lauko. Praktiška, sakyčiau.
Ilgai ieškota, kur rūmuose buvo tualetai. To pačio laikotarpio Valdovų rūmuose įėjimas į juos buvo iš kambarių. Sapiegų rūmuose, pasirodo, į tualetą patenkama iš sraigtinių laiptų dviejuose kampiniuose bokštuose. Tualetas buvo kiekviename aukšte 115x120x80 cm nišose, kanalizacija – 23 cm diametro keramikinis glazūruotas vamzdis ir viename kampe medinė talpa kanalizacijai, pusiau įkasta, o kitam kampe – mūrinė, jos konstrukcija panaši į Valdovų rūmuose esančios.
Tačiau įdomiausi radiniai slypi dar šiek tiek giliau. Paaiškėjo, kad K.J.Sapiega buvo mažiausiai penktasis rūmų savininkas, jis tik rekonstravo ankstesniuosius (žinomi Paco, Vilniaus pilininko Petro Nonharto ir dar keli rūmų nuosavybės faktai). Dalis rūmų buvo statyta bent XVI a. antroje pusėje. Išlikęs Renesanso laikų pastato fragmentas, atikas. “Mums buvo netikėta, kad XVII amžiaus pabaigoje statydamas rūmus rytiniame fasade K.J.Sapiega paliko senuosius buvusių rūmų elementus – langus, duris, – aiškino E.Purlys.
Antro aukšto patalpų originalus aukštis – 8 m. Todėl iš didžiosios menės, pritaikant rūmus ligoninei, padaryti du aukštai. Čia prireikė labai ilgų sijų. Kadangi šita menė nėra taisyklingo kvadrato formos, kiekviena sija yra skirtingo ilgio.
Gegužės pradžioje restauratorių laukė dar vienas radinys, aprašytas dar XVIII a. pr. – puikiai išsilaikusi valgomojo galerijos galinėje sienoje Michelangelo Palloni tapyta figūrinė freska, kurioje matomi šeši muzikantai. Tapyba būdinga baroko epochai – už muzikantų esanti mėlyna erdvė tarsi praplečia patalpą. Kitose vietose dar 2007 m. buvo rasta freskų fragmentų, tačiau daugiau atidenginėti neskubėta, kol nebuvo aišku, koks rūmų likimas.
Daugiau freskos nuotraukų restauratoriaus D. Pilipavičiaus albume.
Internete radau paaiškinimą, kodėl ta freska taip išmušta skylėmis. Pasirodo, kai XIX amžiuje, įrengiant ligoninę, norėta nutinkuoti sienas, ir kad tinkas neatšoktų nuo dažytų sienų, prieš tinkuojant plaktuku iškalė įdubimus.
Už valgomojo pastato gale buvo miegamasis su pačiu didžiausiu rūmuose langu. O jo dešinėje – valgomasis, kuriame pagal rastas plytas atkurtas židinys.
Nesupratau kurie langai, bet dalis jų tikrai buvo vitražiniai, stikliukai švino rėmuose, ne medžio. Jie aprašyti 1794 metais, kai rūmai dar buvo nedaug tepakitę. Kosciuškos sukilimo metu čia buvo apsistoję 140 kareivių, kurie gerokai apgadino juos, sudegino kai kurias perdangas, išlupo duris. Teritorijoje nerasta jokių spalvoto stiklo ar švino likučių, tik daug keramikos, dar iš tų laikų, kai čia nebuvo rūmų. E. Purlys pasvajojo, kad būtų gerai rasti, kur išvežtos šiukšlės per rekonstrukciją. Gal užkastos kažkur rūmų teritorijoje, kuri pakankamai didelė, gal paskandintos vienoje iš dviejų čia buvusių kūdrų. Ant vienos iš jų dabar stovi buvusio rektoriaus J. Kubiliaus namas.
Dar keli vaizdai, lipant iki pastogės.
Kadangi XVII amžiaus rūmuose buvo tik pagrindiniai platūs ąžuoliniai laiptai,
o kitose patalpose – mažyčiai sraigtiniai laipteliai, pagal priešgaisrinės saugos reikalavimus tokių patalpų nebūtų galima eksploatuoti. Restauruojant rytinėje pusėje buvo paliktas architektūros požiūriu nelabai vertingas XIX amžiaus priestatas ir jame įrengti dar vieni laiptai bei bus liftas neįgaliesiems.
O rūmų rūsyje planuota įrengti kavinę bei tualetus. Rausiant senovinius rūsius juose buvo aptikta dar ankstesnių laikų keramikos degimo krosnis, tad dabar paskirtis greičiausiai keisis. Kol rūmų čia nebuvo, ji stovėjo tiesiog kieme. Pati krosnis sumūryta ne iš degtų, bet brandintų plytų, todėl apsaugai iki restauracijos kol kas ji apdangstyta smėlio maišais. Jau daugmaž žinoma, kas galėtų ją restauruoti. Bet tai sekančio etapo darbas.
Šiuo metu baigiamas pirmasis etapas, ir, apsisprendus dėl jų visuomeninės paskirties, bus ieškoma lėšų tolesniems darbams. Todėl kol kas ne visi radiniai atidengiami, kad nebūtų prarasti tuo atveju, jei kuriam laikui darbai sustotų, arba neatsargūs darbininkai nesugadintų.
Naujausios žinios kitur internete:
Kultūros paveldo departamentas 2014-06-23
Šiam rašiniui panaudojau ne tik savo darytus garso įrašus, nuotraukas iš ekskursijos su arch. E Purliu, bet ir ankstesnius straipsnius spaudoje (bernardinai.lt, diena.lt, lzinios.lt), nuotraukas, komentarus iš forumų. tinklaraščių (miestai.net, vilniusguide.wordpress,com).
Kelionės be gido po Lietuvą 