Ne pats geriausias laikas aplankyti Kauno VII fortą gruodžio mėnesį, ir dar vakare, bet yra kaip yra. Jei kviečia dabar, važiuoju. Lauke pasidairyti nelabai pavyko, o viduje ekspozicija nedidelė. Man, kaip ne istorikei labiausiai patiko Vladimiro pasakojimas. O jis prasidėjo taip: “visais laikais Kaunas buvo tinkamas miestas kariauti, bet ne gyventi…“
Taigi, kai XIX a. pab. pasaulis pradėjo bręsti naujam karui, carinės Rusijos valdžia nusprendė, kad Kaunas labai tinkama vieta priešakiniams gynybiniams įtvirtinimams, sudarytiems iš 8 fortų (IX pastatytas vėliau, nuošalyje), tarp kurių buvo šaudmenų sandėliai, karinių miestelių Šančiuose bei Panemunėje, kur dislokuoti tvirtovės pėstininkai ir artileristai, ir visos eilės kitų objektų, įskaitant administracinius kompleksus centrinėje miesto dalyje bei viso šio architektūrinio ansamblio ašį – Įgulos soborą. Nuo Soboro ar Pažaislio vienuolyno prasidėdavo visi tuometiniai kariniai paradai, kurių XIX a. pab. – XX a. pr. buvo rengiama daug – per visas imperijos šventes bei iškilmes.
Kai buvo baigtas pirmasis tvirtovės statybos etapas, Kaune apsigyveno beveik 16 tūkst. kariškių. Tai reikšmingas skaičius miestui, kuriame tuo metu gyveno apie 60-64 tūkst. žmonių. Tvirtovė miestui turėjo įtaką ne tik gyventojų skaičiaus padidėjimu. Bendrai neaišku, ar ji daugiau davė naudos, ar daugiau žalos. Nauda – statybų metu buvo įgyvendinta tuometinėje Rusijoje naujovė, t.y. nenaudota tvirtovės statybai kareivių ir kalinių darbo jėga, o pasitelktas rangos metodas, kai statyboms samdomi statybų profesionalai. Statybų kaina ženkliai išaugo, tačiau carinė valdžia, turėjusi patirties su nekvalifikuotos darbo jėgos nekokybiškai atliktu darbu, šįkart nusprendė netaupyti. Vienam įtvirtinimui buvo skiriamas maždaug 500-550 tūkst. rublių biudžetas, iš kurio per 6 metus turėjo pastatyti ir kelius link jo. Per aukso kainą perskaičiavus šią sumą į litus, būtų apie 50 mln. litų vienam įtvirtinimui. Taigi, šis statybų finansavimas ženkliai papildė krašto biudžetą, nes į statybas suplūdo visi bent 500 km spinduliu nuo Kauno gyvenantys statybininkai. Iš negatyvių pusių reiktų paminėti po tvirtovės pastatymo atsiradusių įvairių apribojimų. Daug miesto kelių buvo pastatyta tvirtovės reikmėms ir gyventojai negalėjo jais naudotis. Buvo apribota miesto plėtra, nes iš principo visa žemė aplink miestą buvo išpirkta karinėms reikmėms, bet kokia statyba fortų prieigose buvo draudžiama.
Kauno tvirtovė buvo viena stipriausių Rusijos imperijos tvirtovių, egzistavusių nuo 1897 m. iki 1915 m. rugpjūčio pabaigos, kai ji žlugo ir perėjo kaizerinės Vokietijos žinion. Beje, mūšis dėl Kauno, trukęs 10 dienų, iki šių dienų yra didžiausia karinė operacija Lietuvoje, įskaitant ir II-ąjį pasaulinį karą.
Su VII forto statyba užsibaigė beveik tūkstančio metų mūrinės fortifikacijos laikotarpis, jis buvo paskutinis Rusijos imperijoje pastatytas mūrinis fortas. Fortifikacijos mokslas vystėsi per žmonių aukas, naujausi pasiekimai būdavo patikrinami per artimiausią karą. Sugriovus fortifikacijos įrenginius, pirmieji prie jų pasirodydavo karo inžinieriai, kurie tyrinėdavo, kur padaryta žala, kas neatlaikė, kokios klaidos ir panašiai.
Kiekvienos fortifikacijos projektavimas vykdavo keliais etapais. Pirmiausiai aukščiausio rango inžinieriai ruošdavo tipinius projektus ir nustatydavo pagrindines charakteristikas, pavyzdžiui, kad sienos atlaikytų bent du 8 colių sviedinių pataikymus, nes tuo metu didesnių sviedinių nebūdavo. Tada žemesnio rango inžinieriai apskaičiuodavo, kokio storio tos sienos turėtų būti. Pastačius įtvirtinimą laukdavo sekančio karo. Po karo nagrinėdavo priežastis, kodėl sienos ir perdangos neatlaikė. Taip atrasdavo, pavyzdžiui, kad vien su sienų storiu apšaudymo neatlaikysi, nes sviedinio sprogimo galia labai didelė, ir sprogimo bangos taip paprastai nesustabdysi. Tada į darbą būdavo pasitelkiami matematikos, geometrijos ir kiti mokslai. Pavyzdžiui, VII forto visi kazematai turi arkinius perdengimus, nes arka atlaiko žymiai didesnį smūgį nei šlaitinė konstrukcija.
Be to, visi statiniai forto teritorijoje yra padengti storu grunto sluoksniu, fasadai atviri tik vidinėje įtvirtinimų dalyje, orientuotoje į miesto pusę. Beje, dideli langai irgi ne dėl šviesos, o tam kad sprogimo banga lengviau išeitų lauk. Į išorę už kazemato sienos yra vėdinimo galerija, stora siena ir 6 metrai grunto, o viršuje 2 metrų storio perdanga ir dar 2 metrai žemės. Žemė reikalinga tam, kad sviedinio sprogiklis sprogtų ne kontaktuodamas su mūru, o su žeme, nes tokiu atveju sviedinys sprogsta prieš mūrą, ir didžioji dalis sprogimo bangos jėgos sunaudojama žemės kilnojimui.
Bet bėda tame, kad pastačius tokius įtvirtinimus ir patobulėjus karo technikai, įtvirtinimų taip lengvai ir greitai neperstatysi ir nesustiprinsi, kaip patobulinsi techniką. Fortifikacija nespėjo vystytis su artilerijos vystymosi tempais. Ir 1915 m. buvo prieita prie sprendimo, kad užtenka pinigus “užkasinėti į žemę“. Pagaliau įsitikinta, kad neveikiamų įtvirtinimų nebūna. Po I-ojo pasaulinio karo buvo pakeistas požiūris į dideles tvirtoves ir nutarta, kad daug mažų mobilių įtvirtinimų, kurie pavieniui yra labai nereikšmingi, yra efektyviau.
Iš karto po statybų pabaigos Kauno fortuose apsigyveno kareiviai.
Viename kazemate tilpdavo 16 karių. Manyta, kad gyvenimo sąlygos čia yra ganėtinai kuklios, todėl karininkams buvo pastatytas medinis gyvenamasis namas prie įvažiavimo į fortą. Nešildomame kazemate ištisus metus temperatūra būdavo 8-12 C, kampe stovinčia krosnimi temperatūrą buvo galima pakelti dar dviem laipsniais.
Visos lovos buvo sulankstomi gultai, kuriuos dienos metu sudėdavo prie galinės sienos, ir patalpa likdavo tuščia bei tinkama užsiėmimams. Forte gyveno apie 160 artileristų, o pėstininkai gyveno Šančiuose kareivinėse. Grindų danga buvo panaši į dabartinį asfaltą, nes kai jis buvo išrastas, jis buvo naudojamas kaip hidroizoliacinė medžiaga, vėliau pritaikyta vidinių patalpų grindims kaip pigi danga. Dažant sienas buvo dedamas priešgrybelinis komponentas, kuris dar sovietmečiu buvo naudojamas kaip baliklis. Ši priemonė sienoms suteikdavo melsvą atspalvį. Patalpą apšviesdavo vienintelė žibalinė lempa, o sienas puošė ornamentai, patriotiniai šūkiai bei informaciniai užrašai. Ypatingos puošybos nebuvo, nes ne kunigaikščio rūmai gi.
Dar šiek tiek vaizdų iš ekspozicijos.
Reiks sugrįžti vasarą pasivaikščioti aplink, nes bendram forto vaizdui susidaryti dar kažko trūksta
Kelionės be gido po Lietuvą 