Nors čia yra gražių (įdomių) vietų Lietuvoje registras, tačiau likus kelioms valandoms iki atsisveikinimo su Litu, norisi vieną įrašą skirti savo šalies senajai ir naujajai valiutai, kurią puošė ir puoš gražusis Vytis
Ir dar kelios nuotraukos Vilniaus vaizdų paskutinę Lito gyvavimo dieną
Laimingų 2015-ųjų metų!
Ne pats geriausias laikas aplankyti Kauno VII fortą gruodžio mėnesį, ir dar vakare, bet yra kaip yra. Jei kviečia dabar, važiuoju. Lauke pasidairyti nelabai pavyko, o viduje ekspozicija nedidelė. Man, kaip ne istorikei labiausiai patiko Vladimiro pasakojimas. O jis prasidėjo taip: “visais laikais Kaunas buvo tinkamas miestas kariauti, bet ne gyventi…“
Taigi, kai XIX a. pab. pasaulis pradėjo bręsti naujam karui, carinės Rusijos valdžia nusprendė, kad Kaunas labai tinkama vieta priešakiniams gynybiniams įtvirtinimams, sudarytiems iš 8 fortų (IX pastatytas vėliau, nuošalyje), tarp kurių buvo šaudmenų sandėliai, karinių miestelių Šančiuose bei Panemunėje, kur dislokuoti tvirtovės pėstininkai ir artileristai, ir visos eilės kitų objektų, įskaitant administracinius kompleksus centrinėje miesto dalyje bei viso šio architektūrinio ansamblio ašį – Įgulos soborą. Nuo Soboro ar Pažaislio vienuolyno prasidėdavo visi tuometiniai kariniai paradai, kurių XIX a. pab. – XX a. pr. buvo rengiama daug – per visas imperijos šventes bei iškilmes.
Kai buvo baigtas pirmasis tvirtovės statybos etapas, Kaune apsigyveno beveik 16 tūkst. kariškių. Tai reikšmingas skaičius miestui, kuriame tuo metu gyveno apie 60-64 tūkst. žmonių. Tvirtovė miestui turėjo įtaką ne tik gyventojų skaičiaus padidėjimu. Bendrai neaišku, ar ji daugiau davė naudos, ar daugiau žalos. Nauda – statybų metu buvo įgyvendinta tuometinėje Rusijoje naujovė, t.y. nenaudota tvirtovės statybai kareivių ir kalinių darbo jėga, o pasitelktas rangos metodas, kai statyboms samdomi statybų profesionalai. Statybų kaina ženkliai išaugo, tačiau carinė valdžia, turėjusi patirties su nekvalifikuotos darbo jėgos nekokybiškai atliktu darbu, šįkart nusprendė netaupyti. Vienam įtvirtinimui buvo skiriamas maždaug 500-550 tūkst. rublių biudžetas, iš kurio per 6 metus turėjo pastatyti ir kelius link jo. Per aukso kainą perskaičiavus šią sumą į litus, būtų apie 50 mln. litų vienam įtvirtinimui. Taigi, šis statybų finansavimas ženkliai papildė krašto biudžetą, nes į statybas suplūdo visi bent 500 km spinduliu nuo Kauno gyvenantys statybininkai. Iš negatyvių pusių reiktų paminėti po tvirtovės pastatymo atsiradusių įvairių apribojimų. Daug miesto kelių buvo pastatyta tvirtovės reikmėms ir gyventojai negalėjo jais naudotis. Buvo apribota miesto plėtra, nes iš principo visa žemė aplink miestą buvo išpirkta karinėms reikmėms, bet kokia statyba fortų prieigose buvo draudžiama.
Kauno tvirtovė buvo viena stipriausių Rusijos imperijos tvirtovių, egzistavusių nuo 1897 m. iki 1915 m. rugpjūčio pabaigos, kai ji žlugo ir perėjo kaizerinės Vokietijos žinion. Beje, mūšis dėl Kauno, trukęs 10 dienų, iki šių dienų yra didžiausia karinė operacija Lietuvoje, įskaitant ir II-ąjį pasaulinį karą.
Su VII forto statyba užsibaigė beveik tūkstančio metų mūrinės fortifikacijos laikotarpis, jis buvo paskutinis Rusijos imperijoje pastatytas mūrinis fortas. Fortifikacijos mokslas vystėsi per žmonių aukas, naujausi pasiekimai būdavo patikrinami per artimiausią karą. Sugriovus fortifikacijos įrenginius, pirmieji prie jų pasirodydavo karo inžinieriai, kurie tyrinėdavo, kur padaryta žala, kas neatlaikė, kokios klaidos ir panašiai.
Kiekvienos fortifikacijos projektavimas vykdavo keliais etapais. Pirmiausiai aukščiausio rango inžinieriai ruošdavo tipinius projektus ir nustatydavo pagrindines charakteristikas, pavyzdžiui, kad sienos atlaikytų bent du 8 colių sviedinių pataikymus, nes tuo metu didesnių sviedinių nebūdavo. Tada žemesnio rango inžinieriai apskaičiuodavo, kokio storio tos sienos turėtų būti. Pastačius įtvirtinimą laukdavo sekančio karo. Po karo nagrinėdavo priežastis, kodėl sienos ir perdangos neatlaikė. Taip atrasdavo, pavyzdžiui, kad vien su sienų storiu apšaudymo neatlaikysi, nes sviedinio sprogimo galia labai didelė, ir sprogimo bangos taip paprastai nesustabdysi. Tada į darbą būdavo pasitelkiami matematikos, geometrijos ir kiti mokslai. Pavyzdžiui, VII forto visi kazematai turi arkinius perdengimus, nes arka atlaiko žymiai didesnį smūgį nei šlaitinė konstrukcija.
Be to, visi statiniai forto teritorijoje yra padengti storu grunto sluoksniu, fasadai atviri tik vidinėje įtvirtinimų dalyje, orientuotoje į miesto pusę. Beje, dideli langai irgi ne dėl šviesos, o tam kad sprogimo banga lengviau išeitų lauk. Į išorę už kazemato sienos yra vėdinimo galerija, stora siena ir 6 metrai grunto, o viršuje 2 metrų storio perdanga ir dar 2 metrai žemės. Žemė reikalinga tam, kad sviedinio sprogiklis sprogtų ne kontaktuodamas su mūru, o su žeme, nes tokiu atveju sviedinys sprogsta prieš mūrą, ir didžioji dalis sprogimo bangos jėgos sunaudojama žemės kilnojimui.
Bet bėda tame, kad pastačius tokius įtvirtinimus ir patobulėjus karo technikai, įtvirtinimų taip lengvai ir greitai neperstatysi ir nesustiprinsi, kaip patobulinsi techniką. Fortifikacija nespėjo vystytis su artilerijos vystymosi tempais. Ir 1915 m. buvo prieita prie sprendimo, kad užtenka pinigus “užkasinėti į žemę“. Pagaliau įsitikinta, kad neveikiamų įtvirtinimų nebūna. Po I-ojo pasaulinio karo buvo pakeistas požiūris į dideles tvirtoves ir nutarta, kad daug mažų mobilių įtvirtinimų, kurie pavieniui yra labai nereikšmingi, yra efektyviau.
Iš karto po statybų pabaigos Kauno fortuose apsigyveno kareiviai.
Viename kazemate tilpdavo 16 karių. Manyta, kad gyvenimo sąlygos čia yra ganėtinai kuklios, todėl karininkams buvo pastatytas medinis gyvenamasis namas prie įvažiavimo į fortą. Nešildomame kazemate ištisus metus temperatūra būdavo 8-12 C, kampe stovinčia krosnimi temperatūrą buvo galima pakelti dar dviem laipsniais.
Visos lovos buvo sulankstomi gultai, kuriuos dienos metu sudėdavo prie galinės sienos, ir patalpa likdavo tuščia bei tinkama užsiėmimams. Forte gyveno apie 160 artileristų, o pėstininkai gyveno Šančiuose kareivinėse. Grindų danga buvo panaši į dabartinį asfaltą, nes kai jis buvo išrastas, jis buvo naudojamas kaip hidroizoliacinė medžiaga, vėliau pritaikyta vidinių patalpų grindims kaip pigi danga. Dažant sienas buvo dedamas priešgrybelinis komponentas, kuris dar sovietmečiu buvo naudojamas kaip baliklis. Ši priemonė sienoms suteikdavo melsvą atspalvį. Patalpą apšviesdavo vienintelė žibalinė lempa, o sienas puošė ornamentai, patriotiniai šūkiai bei informaciniai užrašai. Ypatingos puošybos nebuvo, nes ne kunigaikščio rūmai gi.
Dar šiek tiek vaizdų iš ekspozicijos.
Reiks sugrįžti vasarą pasivaikščioti aplink, nes bendram forto vaizdui susidaryti dar kažko trūksta
Liepos 6 dieną, Valstybės dienos proga, išsiruošiau į ekskursiją po Vilnių Nerimi. Kiek girdėjau, tai buvo debiutinis plaukimas. Vilniui, kaip miestui “ant vandens“, seniai jos reikėjo, todėl tikiuosi, kad maršrutas taps populiarus tarpe turistų bei vietinių, jei tik reklamos bus. Aš, pavyzdžiui, sužinojau tik asmeniniais kanalais.
Linksmi gidės pasakojimai apie miestiečių gyvenimą abipus upės neleido užmigti užsuptai vandens tėkmės. Kai kuriuos jų esu girdėjusi kituose jos maršrutuose po Šnipiškes, Antakalnį, Žvėryną, tačiau pasižiūrėti į tuos pačius dalykus iš kito kampo tikrai verta buvo ir man.
Plaukiant upe puikius miesto vaizdus retkarčiais užstoja brūzgynai – Antakalnio rajone upės pakrantė sulaukėjusi, istorinių pastatų beveik nematyti. Mano galva, vietoj to, kad iškirstų liepas Vasario 16-osios gatvėje (atėmė iš pėsčiųjų pavėsį karštomis vasaros dienomis, nenutiesė dviračių tako, sumažino automobilių stovėjimo vietų skaičių, tai kam tokia rekonstrukcija?), galėjo šiek tiek pravalyti šią pakrantę. Ir gyventojai, ir plaukiantys upe džiaugtųsi gražiais vaizdas vieni į kitus 🙂 .
Daug kalbama apie Vilniaus gyvenimo ant vandens pagyvinimą, tai tokios ekskursijos tikrai būtų vienas iš efektyviausių kelių pradžiai.
Ekskursija truko pusantros valandos, plaukiant nuo Baltojo tilto iki Tuskulėnų dvaro, tada atgal iki Verslo trikampio, ir baigėsi vėl prie Baltojo tilto. Gaila, kad nenuplaukėme iki Vingio parko, atkarpos nuo Verslo trikampio iki Vingio parko pėsčiųjų tilto vaizdai ir istorijos yra verti papildomo laiko.
Kad įrašas būtų įdomesnis, dabartines nuotraukas lyginu su senosiomis. Daug informacijos radau Valentinos iš VU gido įraše “Neries pakrantės Vilniuje“, pasinaudojau jos surinktomis nuotraukomis, tekstų ištraukomis. Nuotraukos sudėtos pagal maršrutą nuo Antakalnio Šilo tilto iki Verslo trikampio ties Žvėrynu.
Tekstas ruošiamas
Istorija prasideda tada, kai Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas 1696 metais pasikviečia bernardinus ir pastato vienaaukštį vienuolyno pastatą, o 1698 metais ir medinę bažnyčią, kuri 1743 metais sudegė. Atstatyta ji dar kartą sudegė, todėl tuometinis vienuolyno gvardijonas kunigas Dominykas Dambrauskas nutarė pastatyti (1774-1789) mūrinę, kuri stovi iki šiol. Bažnyčios autorius – architektas Martynas Knakfusas, ankstyvojo klasicizmo architektūros vystytojas Lietuvoje, tačiau bažnyčioje dar gausu barokinių elementų. Maždaug tuo metu pastatytas ir mūrinis U formos naujas vienuolyno pastatas. Šalia bažnyčios 1800 m. pastatyta varpinė (arch. Pietro de Rossi).
Šiuo metu bažnyčios ir vienuolyno restauravimu, pritaikymu bendruomenės reikmėms labai aktyviai užsiima kunigas Saulius Filipavičius, kuris, mums apsilankius 2014 m. kovo pabaigoje, papasakojo tiek apie vykstančius darbus, planus, tiek apie bažnyčios istoriją bei lobius.
Anot jo, seniau bažnyčia buvo sujungta su vienuolynu galerija, taip pat kalbama, kad juos jungė ir požeminis praėjimas, nes kai tvarkė tvorą, rado užgriuvusio skliauto liekanas. Šiaip jokie kasinėjimai ar tyrinėjimai čia nedaryti, bet tas rastas skliautas, lygiai tokio pat stiliaus, kaip vienuolyno skliautai, leidžia tokias prielaidas daryti.
Apie bažnyčios rūsius
Pirminė paskirtis – hidroizoliacinis sluoksnis, o taip pat čia buvo vienuolių laidojimo patalpa, koridoriuje stovėjo karstai, sarkofagai. Po 1863 m. sukilimo carinė valdžia uždarė vienuolyną. Po II pasaulinio karo kažkas sugalvojo bažnyčios rūsiuose ieškoti lobių, tai išdaužė visus sarkofagus. Kadangi čia kapų nebeliko, tai troškūniečiai, kaip praktiški žmonės, čia pasidarė bulvių „skladukus“. Kitapus kelio, kur stovi namai, gruntiniai vandenys aukštai ir išsikasti rūsių negalima. O čia sausa vieta, geras mikroklimatas, bulvės gerai laikosi. Kai S. Filipavičius 1990 m. persikėlė kunigauti į šią bažnyčią, jis paprašė žmonių išsikraustyti iš bažnyčios, nes tai netinkama vieta bulvėms laikyti, be to bulvės turi tokią savybę, kad pūdamos gali permesti pelėsį į mūrą ir sugadinti bažnyčią.
Kol buvo restauruojamas vienuolynas, čia buvo sandėlis medžiagoms. Kunigas pasakojo, kad tuo metu žmonės keistai mąstė, kad kas bažnyčios ir viešai padėta, tai tarsi viešam naudojimui skirta. Būdavo atvažiuoja žmogelis su arkliuku vidury dienos, pasikrauna lentų ir išvažiuoja. Klausi, kodėl ima, sako reikia man lentų. O kartą taip per naktį dingo visi langai, skirti vienuolynui. Taigi, reikėjo rakinamos patalpos, kad taip lengvai neprieitų. Vėliau tokios vogimo tendencijos išnyko.
Dabar, kai nebenaudojamos kaip statybinių medžiagų sandėlis, rūsio patalpos restauruotos ir jomis naudojasi bendruomenė, vienuolyno renginiuose dalyvaujantis jaunimas susiorganizuoja, vyksta seminarai, konferencijos. Labai mėgsta jaunavedžiai po ceremonijos bažnyčioje čia pasidengti stalus, pabūti, nusifotografuoti.
Kaulus surinko į vieną didelę dėžę ir užkasė po bažnyčia kitame rūsio gale, kur dar nerestauruota. Restauruota už europinius pinigus. Tačiau didesnė dalis rūsio dar nerestauruota. Jai irgi paprašė ES struktūrinių fondų finansavimo. 2014 m. gegužės mėn. skirta 870 tūkst. litų tolimesniam rūsių patalpų tvarkymui ir pritaikymui Troškūnų bendruomenės poreikiams.
Apie bažnyčią
Bažnyčia įdomi vėlyvojo baroko ir klasicizmo architektūros elementų junginiu. Bažnyčia pagal projektą turėjo turėti kupolą, bet jis taip ir nebuvo pastatytas, todėl ilgą laiką toje vietoje buvo skylė, matėsi stogas. Kai bažnyčia buvo statoma, Europoje vyravo chaosas – revoliucija Prancūzijoje, mūsų krašte, po 6 metų žlunga valstybė – 1795 m. įvyksta trečiasis padalijimas, čia – „severozapadnij kraj“, ir žmonėms nebe iki bažnyčių statymo, tad kiek spėjo, tiek ir pastatė. Tik apie 1967 m. pas savamokslį dailininką buvo užsakytas šv. Trejybės paveikslas ant kartono ir uždengta buvusi skylė.
S. Filipavičius pasakojo, kiek teko kovoti, kad leistų nukirsti šalia bažnyčios augančius aukštaūgius medžius, kad šviesa patektų pro langus, bažnyčioje nebūtų drėgmės. Pasižvalgius po kaimus, dar daug bažnytėlių rastume, kurių tiesiog nesimato iš už klevų ar kitų medžių. Jo manymu, tai atėję iš sovietinių laikų, kai bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, ir religiniai pastatai turėjo kuo mažiau kristi į akis.
Ypatingai puošnūs rokoko stiliaus vargonai primena trijų vainikų karūną, papuoštą trimituojančių angelų ir arfa grojančio karaliaus Dovydo skulptūromis.
Apie 1787–1789 m. juos čia sumontavo Vilniuje dirbęs vokiečių kilmės vargonų meistras Mikalojus Jansonas, jam priklauso ir Tytuvėnų bei Kurtuvėnų bažnyčių vargonai. 1902 m. remontuojant Troškūnų bažnyčią vargonus perstatė vienas garsiausių XIX a. pab. – XX a. pr. meistrų Juozapas Radavičius (1857–1911). Pats instrumentas šiuo metu labai sunykęs, liturgijai užtenka, bet koncertams nebetinka.
Skulptorius ir architektas Karolis Jelskis 1798 m. sukūrė didįjį altorių, karnizus, kolonas ir kt. Jo darbų yra šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Vilniaus katedroje. Tai rodo, kad tuo metu Troškūnų vienuolynas buvo ekonomiškai stiprus, kad galėtų kviestis tokius meistrus. Tačiau bažnyčioje taip pat nemažai ir religinio meno kičo, daryto apie 1969 m. Už altoriaus kryžiaus anksčiau buvo langas, jį užmūrijo, nutepė saldžiai, nupaišė kažkokį Jeruzalės vaizdelį. Iš pradžių kunigas S. Filipavičius norėjo uždengti tuos baisius darbus, bet vis nebuvo galimybių dėl įvairių remontų. Tie paveikslai taip ir liko. Vėliau bažnyčioje lankėsi grupė menotyrininkų, ir viena iš jų nuramino kunigą, sakydama, kad tie paveikslai turi savo vertę, pirmiausia, istorinę. Sovietmečiu joks profesionalus menininkas negalėjo dirbti bažnyčiose. O nepripažinti savamoksliai liaudies meistrai tokiu būdu galėjo save realizuoti. Štai, viename paveiksle pavaizduotas viduramžių (kažkuris) Prancūzijos karalius , o pro langą matosi Troškūnų bažnyčios varpinė (kurios tuo laiku dar net nebuvo). Prancūzijos Karalius matė Troškūnų viziją 🙂 ?
Vertingiausias kūrinys bažnyčioje – dešiniajame transepto gale įrengtame altoriuje stebuklingu laikomas Marijos Rožančiaus Karalienės paveikslas, kurį greičiausiai atsivežė bernardinai XVII a. pabaigoje atvykdami į Troškūnus (atvaizdas primena Kauno bernardinų bažnyčioje buvusį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslą).
Marija žiūri tiesiai kiekvienam iš mūsų į akis, iš kurio kampo bežiūrėtume. Religinė dailė visada buvo didaktinė, ji moko kažkokių tiesų, taigi šis paveikslas irgi. Marijos žvilgsnis sako, kad jai kiekvienas iš mūsų yra svarbus kaip jos vaikas, ji stebi mus ir rūpinasi mumis. Antras dalykas – Kristaus veidas. Paprastai Marija vaizduojama su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Šiame paveiksle kūdikėlio veidas yra suaugusio, netgi pagyvenusio žmogaus. Tai tam tikra religinė tiesa – nors Marija davė Jėzui kūną, bet jis yra dievas, jis yra pirmesnis už Mariją, už pasaulį, nuo kurio prasidėjo kūryba. Jo lengva šypsena – man viskas žinoma, nėra jokių paslapčių. Paveikslas tarsi bizantinė ikona. Užrašas po juo – „Parodyk, kad esi motina“. Įdomi yra ir paveikslo istorija. Jis buvo dingęs nuo 1796 metų iki 1989 metų. Kodėl taip tiksliai žinomos datos? Po trečiojo padalijimo sugriuvus valstybei vienuoliams šovė mintis užsakyti dailininkams nutapyti ant atskirų drobės gabalėlių keletą šio paveikslo detalių – Marijos ir Jėzaus veidus, Marijos rankas ir Jėzaus kojytes. Tada užsakė meistrui pasidabruotus paveikslo rūbus, uždengė originalų paveikslą raudonu aksomu, prie to padarė tvirtinimą, pridėjo naujai tapytas detales pagal paveikslą ir uždėjo tą sidabrinį rūbą, ant kurio iškalta data – 1796 m. Kodėl jie taip padarė, niekas nežino. Gal, kad apsaugotų nuo išvežimo Rusijon, gal kaip auką (votą). Po 1863 m. sukilimo, kai vienuolius išvijo, ta informacija dingo kartu su jais. O atrado paveikslą visiškai atsitiktinai tuometinis bažnyčios klebonas S. Kazėnas (dabar lygtais šv. Jonų bažnyčioje dirba). Pasikvietė kelis parapijiečius, kad padėtų nuvalyti pajuodavusį sidabrinį rūbą bei paveikslo lopinėlius, kurie matyt buvo labai apdulkėję, sutvarkyti aplink išmėtytus votus. Nuvalę norėjo jau viską dėti atgal, bet sugalvojo, kad gal reikia ir apdriskusį aksomą pakeisti. Užlipo kunigas kopėčiomis, nudrėskė medžiagą ir iš nuostabos net nukrito, pervertas įdėmaus Marijos žvilgsnio iš senojo paveikslo. Taip netikėtai buvo surastas originalas, apie kurio egzistavimą niekas net nenutuokė. Jį porą metų restauravo Gudyno restauravimo dirbtuvėse. Dabar net specialūs atlaidai skirti šiam paveikslui – Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės, rugpjūčio mėnesį artimiausią sekmadienį 22 dienai. Sidabrinis rūbas dar laukia savo restauravimo.
Aplink paveikslą nutapytas – 15 rožančiaus slėpinių, kampuose – keturi evangelistai. Šie paveikslėliai tapyti apie 1660 metus, o pati Madona – apie 1575-uosius. Yra Lietuvoje trys paveikslai, kurie panašūs savo stiliumi – šis, Kauno bernardinų bažnyčioje ir Merkinės bažnyčioje. Žinoma, kad paveikslas buvo jau pirmojoje bažnyčioje, jį pavyko išgelbėti per gaisrą. O statant šią, mūrinę, buvo suprojektuotas specialiai jai skirtas altorius. Paveikslo šonuose stovi liaudiškos Marijos tėvų skulptūrėlės – šv. Ona ir Joakimas, viršuje paveikslas, irgi vaizduojantis Marijos tėvus ir jos vaikystę. Per vidurį šiuolaikinis paveikslas, nutapytas, kai popiežius Jonas Paulius II įvedė ketvirtą rožančiaus dalį – šviesos slėpinius. Evangelijos scenos vaizduoja tuos šviesos slėpinius rožinio maldoje.
2001 m. vykusio tarptautinio vitražo simpoziumo metų bažnyčios arkiniai langai buvo išpuošti vitražais.
Vienuoliai čia nebegyvena, buvusiose vienuolyno patalpose dabar yra erdvi salė renginiams,
virtuvė, biblioteka pirmame aukšte, o antrajame – asketiški gyvenamieji kambariai atvykstantiems svečiams. Koridoriaus sienas puošia dovanoti amerikiečio savamokslio dailininko J. Mačėno darbai.
Kelionės be gido po Lietuvą 